Baidyklė

Vladimiras Železnikovas

„Baidyklė“ (1981) – tai pasakojimas apie šeštokę Leną, tarsi nužengusią iš devynioliktojo amžiaus paveikslo į  mažo miestuko mokyklą, mergaitę, pravardžiuojamą daržo baidykle, bet apvertusia aukštyn kojomis klasės vaikų gyvenimą. Tokia bejėgė ir trapi, bet tokia šviesi ir tyraširdė, išdrįsusi viena stoti prieš išdavystę, už tikrąjį teisingumą, ji sužadina jiems „vaikeliams iš narvelių“ – nesavanaudiškos drąsos ir taurumo ilgesį.

Knygos autorius - rusų rašytojas Vladimiras Železnikovas .Kuris išleido savo knygą 1981 metais. Rašytojui visuomet rūpėjo vaikų ir suaugusiųjų santykiai, žmonės, kurie jaučia svetimą skausmą, kurie mąsto ir elgiasi kitaip nei visi. Tai ir atsispindi visose jo knygose pavyzdžiui Baidyklė 2 arba drugeliu žaidimas ir Baltasis buntas . Železnikovo knyga taip pat susijusi su tų laikų realijomis, tačiau iš esmės ši istorija neprarado savo vertės. Dar daugiau: jau suvokėme, kad ne viena problema, motyvas – daiktų garbinimas, miesčioniškumas, jėgos kultas ir kt. – ne tik kad neišnyko, bet mūsų laikais dar labiau išryškėjo.

Pati Lena save apibūdintų taip: Esu Lena Besolceva ,gyvenu su savo seneliu atokiame name. Mano plaukai šviesūs ir ilgi, supinti į dvi kasas. Esu labai naivi, geraširdė, linksma ir baisi, esu baidyklė ,taip visi sako (išskyrus kelis žmones).Turiu draugą, jo vardas Dima Somov. Esu jį įsimylėjusi ir niekados jo neišduosiu. Bandau visiems įtikti ir patikti, esu sutrikusi, bet žinau ,kad niekados neišduosiu kitų ir visada stengsiuosi apginti.

Manau, šios knygos tikslas yra pabrėžti, kad reikia atsiminti juk ir tu gali atsirasti panašioje situacijoje. Pagal pagrindinę mintį galine suprasti ,kad kartais sunku pritapti prie naujos aplinkos, bet reikia visada išlikti stipriam ,o aplinka turi geranoriškai priimti žmogų ,nes yra tikimybė atsidurti jo vietoje.

 Problema: Kodėl žmogus, ypač jaunas, bijo būti savimi? Kodėl paaugliai gali būti žiaurūs, o suaugusieji – abejingi?

Tema: Sudėtingi paauglių santykiai, patyčios .Knygos vertybėse rodoma , kad reikia tikėti savimi, išlikti stipriam ,neveidmainiauti, elgtis su kitais taip, kaip norėtum ,kad su tavim elgtųsi. Būti savimi ir eiti iki galo.

Šiame kūrinyje galima įžvelgti daug ironijos pavyzdžių (vaikai vieni iš kitų pasišaipo, veidmainiauja ir pyksta). Pavyzdžiui, vaikai ir jų tėvai Lenos senelį vadino „lopinuočiu“ ir tikino Leną,kad šaipytis ir juoktis iš kitų yra normalu ,,Jūs abu su lopinuočiu vienu kurpalium siūti“. Jie pašiepdavo ir erzindavo mergaitę.Matydami Lena su Dima gatvėse rėkdavo ,, O mūsų porelė eina!“ , kai mergaitė ,kažkam padėdavo ,, tai tu čia gyvulių globėja“.

Manau, šis tekstas yra aktualus ir šių dienų visuomenei. Ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems(tėvams, mokytojams), nes jeigu knygoje vaizduojamisuaugę žmonės būtų jautresni, išmintingesni ir būtų pastebėję, kas vyksta su vaikais ir Lena, su kokiomis problemomis jie susiduria, visi būtų buvę laimingesni. Tai ypač aktualu šiandien, nes dažnai tėvai mažai laiko skiria savo vaikams, mažai bendrauja, kalbasi, yra paskendę savo reikaluose. Vaikai lieka vieni su savo didelėmis ir mažomis problemomis.

Ši knyga labai skiriasi nuo daugelio mano anksčiau skaitytų knygų. Ji nesibaigia laimingai -mergina išvyksta, senelio paveikslaiišdovanojami, o vaikai, supratę, ką padarė, verkia. Žinoma, labai gerai, kad jie, nors ir per vėlai, bet supranta savo kaltę, dėl to išgyvena. Tai skatina mąstyti apie atsakomybę už savo poelgius, moralę, kaltę ir atgailą. Šioje knygoje, kaip ir anksčiau skaitytose, iškeliamos kertinės moralinės vertybės: pasitikėjimas, draugystė, žmogaus ryšys su kitu žmogumi, atsakomybė.